Draugams

KIEKVIENĄ vėlų rudenį svetur keliaujant,
Lyg lapai, lydintys retėdavo tolydžio…
Pasigendu, tartum gimtinės žemės saujos,
Šiandieną aš Miškinio, Binkio ir Rimydžio…

Tą paskutinįkart lietus ik kaulų merkė,
Įsunkdamas tamsios nakties siaubingą rūstį…
Atsimenu, kaip tąsyk vienas girtas verkė,
Jog laisvė imanti iš mūsų rankų sprūsti…

Kur jūs, mano draugai, įtūžusio likimo
Siūbuojančių bangų staigiais verpetais einat?
Ir kaip jūs nukalbat bangų nuplautą smėlį?

Ausyse skamba man anie žodeliai kimūs,
Anos graudingosios gimtosios žemės dainos
Ir smuklėse graudžiai dainuotas Nemunėlis…


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>