->
1. Aš siųsiu Rožių lietų …
Bus daug nuo Viešpaties nutolusių vaikų
ir daugelis Betliejaus mažą kūdikį užmirš,
daug netikės, ir daug tikės, bijodami pasisakyt “tikiu”,
ir, kaip uoloj pasėtas kviečio grūdas, mirs.
Ir tarė ji: – Leisk, Viešpatie, aš siųsiu Rožių lietų,
kad atsigautų vargstanti žmogaus širdis,
kad ji, ko amžiais netikėjo, įtikėtų,
kad atsivertų jai stebuklo paslaptis.
Ir tarė ji: – o Mylimas, visur visur esi Tu –
Esi Tu, Jėzau, danguje, esi prastam Lisieux,
Esi Tu savo mylimosios širdyje …
Iš Tavo sodo man lapeliai rožių krito,
į Tavo sodus aš giedodama einu
pasaldint žemėj likusiems karčių dienų.
2. Karmelio Gėlei
Tylumoj tamsaus Karmelio
tu kaip žiedas sušvitai, –
šviesk, šventoji Teresėle,
žemėj, Dievo užmirštoj.
Amžių kalno kiparisas,
slėnių lauko lelija,
pažiūrėk daubon Dubysos
ir žiedais palaimink ją.
Pro dangaus skliautus aukštuosius,
pilnus Viešpaties žvaigždžių,
te stebuklo tavo rožės
kris ant mūs silpnų širdžių.
Ir pavasariu dangaus
šaltos širdys atsigaus.
Palikite komentarą