Kauno katedra

Pro ją praėjo šimtmečiai besieliai,
pro ją – kaip ledo ižas Nemune –
pro ją skaistaus rugpjūčio debesėliai,
kaip maldininkų giedanti minia.
O ji kaip motina gera ten tebestovi
mūs, klystančių vaikų – ramybei, Dievo – šlovei.

Prieš Tabernakulą maldaudamas paguodos
kai suklumpu ant akmenio senų šaltų grindų,
tarp pėdų elgetų, tarp kanauninkų, rodos,
ir vyskupo Valančiaus pėdą likusią randu…
Ir rodos man, girdžiu, lyg tartų ji ramiai čia;
– Einu lankyt našlaičių ir našlių žemaičių.

Einu papasakot apie Izidorių artoją
ir apie daugelį krikščionių kankinių,
palaimintų nuog žemės dulkių ir linksmybių Sutvertojo,
pagarbintų nuog daugelio tyros širdies žmonių.
Ir rodos, jį šventų skliautų aukštybėj
mučelninkų pulkai ir netekėjusios mergaitės lydi.

O pro kolonų marmurą ir auksą,
o pro sietynų žiburius šviesius
ateina vyskupas Antanas Baranauskas
su palme rankose, kaip palmė pats tiesus.
Ir rodos man, girdžiu jo žingsnį lėtą,
ir rodos, sako jis: – Einu lankyt poetų …

Einu lankyt Adomo Jakšto ir Maironio,
sustojusių iš Katedros Bazilikos šalių,
nešu pasveikinimą tėviškės jų klonių
ir viltį grįžtančių pavasario balsų …
Ir rodos man, šventų skliautų aukštybėj
jį angelų baltų pulkai kaip tėvą lydi.

Pro ją praėjo šimtmečiai besieliai,
pro ją – kaip ledo ižas Nemune –
pro ją skaistaus rugpjūčio debesėliai,
kaip maldininkų giedančių minia.
O ji kaip motina gera ten tebestovi
mūs, klystančių vaikų – ramybei, Dievo – šlovei.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>