->
I
– Atsimeni dar dešimtį įsakymų?
– Atsimeni septynias nuodėmes didžiąsias?
Tada jis man kalbėjo apie nuodėmės baisybę,
palygindamas ją su greitai veikiančiais nuodais.
Jis man kalbėjo apie didelį gyvenimą anapus
ir apie šventąjį, kurio vardu pakrikštytas buvau.
– Gailies už nuodėmes?
Mušiausi į krūtinę
ir mano skausmo prisipildė klausykla.
Kartojo dešimtį įsakymų suklaupusi bažnyčia
ir nuodėmes didžiąsias skaičiavo ant altorių angelai.
– Pasižadi daugiau nenusidėti?
– Paversk mane į uolą, mano Viešpatie!
Tada jis man kalbėjo apie atleidimą
ir mano Kristaus gailestį;
jis man kalbėjo apie nuodėmes, kurias atleidžia
jo ranka šventuoju kryžiaus ženklu.
Ir mano vaikiškos, per storos mano veidui lūpos
įsisiurbė į kojos žaizdą kryžiuj.
II
– Atsimeni dar dešimtį įsakymų?
– Atsimeni septynias nuodėmes didžiąsias?
Kartojo naktį man pabudusi žvaigždė,
kartojo man medinis Kristaus veidas.
III
Bet vieną naktį pas mane sugrįžo mano miręs brolis.
Jis užpūtė dangaus platybėse pabudusią man žvaigždę
ir numetė nuo sienos mano medinį Kristų.
– Broli, kodėl mąstai tu apie nuodėmę?
– Po nuodėmės ateina josios išpažinimas
ir išpažinime ateina nusižeminimas.
Tada jis man kalbėjo apie Kristų,
kurs žengė žemėn basas ir nuplyšęs.
– Jis plovė kojas tam, kuris nebuvo vertas Jojo kojų.
– Jis žvelgė tos veidan, kuri verta nebuvo Jojo veido.
Aš pažvelgiau į savo brolio nuogą, raumeningą kūną,
į jo plačius pečius, kurie paneštų ąžuolinį kryžių,
ir į rankas, kurios galėtų glamonėti
kiekvieną mūsų žemės moterį
ir kiekvienai pražilusiai vienuolei
primintų, kad po jos šiurkščiu rūbu
nuvyto jaunas ir taip pat aistringas kūnas.
IV
– Daugiau aš nuodėmių nebeatsimenu.
Suklaupusioj bažnyčioj patvino skardi vargonų muzika.
Jisai lėtai pakilo iš klausyklos.
Stora maldaknygė paslydo jam iš rankų:
many jis matė nuogą, raumeningą mano brolį…
V
– Amžiną atilsį duok mirusiam, Viešpatie.
– Amžiną atilsį suteik savo tarnui, Viešpatie.
VI
Už lango degė dvi didžiulės žvaigždės.
Ant namo sienos suposi mėnuo,
o vandenynuos plaukiojo mažytės rausvos žuvys,
ir šilto vakaro saulėleidis įstrigo į medžius.
Už lango dar kažkas kalbėjo apie mirtį,
kažkas dainavo linksmą dainą apie moterį,
kuri daugiau nebuvo nuodėmė, kuriai daugiau nebereikėjo atleidimo:
ji tapo amžiai ir palaiminimas,
Kristus ir Pontijus Pilotas,
Dievas ir žmogus,
ji tapo pats gyvenimas, kuriuo mes esam nubausti,
ir pažadėta žemė tiems, kurie yra bedžiaugsmiai.
Palikite komentarą