Žmogus ir levas

Po žaliąsias girias vaikščiojo žmogus,
Ir tenai jį levas sutiko smarkus.
Abudu nemažu: viens girių ponas,
O antras laukų ir kaimų valdonas.
Tarp tokių, kaip sako, meilės nerasti,
Tą tiesą ir dabar galim suprasti.
Nesang žmogus levą kaip tikt pažino,
Tuojaus iš piktumo velniu vadino,
O kirviu, su kuriuom medžius kapojo,
Metė ing levą ir pažeidė koją.
Po kiek metų (taip jiems dievas priliko)
Tas pats levs ir žmogus vėl susitiko.
Tuomet levas: ,,Žinok tai, o žmogau galingas!
Piktesnis ir už kirtį žodis neteisingas.
Užmiršau skausmą ronos, kad ir daug kentėjau,
O piktą žodį, kurį nuo tavęs girdėjau,
Pakol mirsiu,
Neužmiršiu.”

Lapė ir žąsys

Lapė alkana pakiemiais bėgiojo,
Sau maisto ieškojo.
[Daugiau…]

Lapė ir juodvarnis

Tupėdams pušyj, mėsę juodvarnis turėjo,
Lapė alkana ant jo iš krūmo veizdėjo

Ir, norėdama mėsa pagauti,
Rūpinos, kaip reik varna apgauti.
[Daugiau…]

Erelis, karalius paukščių ir gudrybė karaliuko

Paukščiai kita kartą, seimą pasidarę,
Visi vienu žodžiu buvo susitarę,
Idant tasai tarp jų karalium pastotų,
Kurs lėkdams už visus aukščiau nuplasnotų,
Paukščiams lekiant, visus pranoko erelis,-
Bet karaliuks, būdams mažiausias paukštelis,
Ant erelio kytriai tylojo pakalos.
Netrukus atėjo paukščiams lydžių galas,
[Daugiau…]

Arklys ir meška

Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą
Čystą vandenį savo ing Nemuną varo,
Tenai, kad vasarvidžiu saulelė tekėjo,
Juokės kalnai ir vilnys kaip auksas žibėjo,
Ilsėjos pančiuos arklys ant žolyno žalio,
Minėjo vargus savo ir sunkią nevalią:
Kaip sunkiai vakar mėšlus per dieną važiojo,
Kaip maž naktį teėdė ir maž temiegojo.
[Daugiau…]

Aitvarai

Ant sraunios upės, pagal ąžuolyną seną,
Vienkiemyj, daugel metų žemaitis gyveno.
Nebuvo ten aplinkui nė jokio kaimyno,
Kurio būtų taip didi ir graži šeimyna.
Pilni tvartai galvijų, javai netelp klėtyj;
Nerasti laimingesnio cielame pasvietyj.
Buvo garsas aplinkui ir visi žinojo,
Jog namus to žemaičio aitvaras dabojo.
Kaipo lakstė patrobiais, ne vienas tai matė,
Ir, nutūpęs ant stogo, ką parnešęs, kratė.
Juk ir zolabai stogų nuspardyti buvo,
Ir artimiems kaimynams šiens ir javai žuvo.
Ant to garso pas žmogų atėjęs urėdas:
[Daugiau…]

Šlovė žemaičių

Mačiau Vilnių, šaunų miestą,
Seną mokslų gyvenimą,
Nuo žemaičių beapsėstą
Ir jų tikra sutarimą.
[Daugiau…]