Eilerasciai.lt

Ant sraunios upės, pagal ąžuolyną seną,
Vienkiemyj, daugel metų žemaitis gyveno.
Nebuvo ten aplinkui nė jokio kaimyno,
Kurio būtų taip didi ir graži šeimyna.
Pilni tvartai galvijų, javai netelp klėtyj;
Nerasti laimingesnio cielame pasvietyj.
Buvo garsas aplinkui ir visi žinojo,
Jog namus to žemaičio aitvaras dabojo.
Kaipo lakstė patrobiais, ne vienas tai matė,
Ir, nutūpęs ant stogo, ką parnešęs, kratė.
Juk ir zolabai stogų nuspardyti buvo,
Ir artimiems kaimynams šiens ir javai žuvo.
Ant to garso pas žmogų atėjęs urėdas:
[Daugiau...]

Paukščiai kita kartą, seimą pasidarę,
Visi vienu žodžiu buvo susitarę,
Idant tasai tarp jų karalium pastotų,
Kurs lėkdams už visus aukščiau nuplasnotų,
Paukščiams lekiant, visus pranoko erelis,-
Bet karaliuks, būdams mažiausias paukštelis,
Ant erelio kytriai tylojo pakalos.
Netrukus atėjo paukščiams lydžių galas,
[Daugiau...]

Tupėdams pušyj, mėsę juodvarnis turėjo,
Lapė alkana ant jo iš krūmo veizdėjo

Ir, norėdama mėsa pagauti,
Rūpinos, kaip reik varna apgauti.
[Daugiau...]