Eilerasciai.lt

I

Pamišėliu mane vadina žmonės,
Galbūt tikrai aš toks esu.
Iš paskutinės užjūrio kelionės
Grįžau liguistas kūnu ir protu.
Ir sako: aš tada dainavęs, šokęs,
Dažnai prapliupdavęs juoku.
Visiems keistai atrodęs mano šokis,
Žiūrėti buvę linksma ir graudu.
Mane sugavę, į namus nuvežę…
Pagydyti visai nebetikėję.
Aš vis kalbėjęs apie damą gražią,
Kilnesnę už hidalgo Dulcinėją,
Kuriai paskirsiąs rinkinį sonetų
Kaip padėką pamišusio poeto.
[Daugiau…]

Juk esti valandų, kai liūdesys,
Net nežinia dėl ko, ateina pas duris
Ir beldžias, prašosi tavin,
Jog nejučiom iš lūpų tau prasiveržia daina,
Tokia skausminga ir liūdna,
O tonai krinta vis duslyn.
[Daugiau…]