Gaisras ponoptikume

Užsidėjęs akinius, senis sargas muziejaus rūsy skaito pasaką apie auksinį paukštį, kylantį naktimis iš lobio, užkasto pamirštuos kapuos. Knyga ir pypkė iškrenta jam iš rankų, ir paukštis, įskridęs į jo sapną, leidžiasi žemyn ir, skambėdamas kaip arfa, pabyra po rūsį aukso pinigais.
[Daugiau...]

Lotofagų šalis

Neatsargios auklės seka jiems lopšy pasakas apie saldžiąjią Lotofagų šalį, ir jie vaikystę praleidžia kaip sapne, laukdami valandos, kada galės leistis į tolimą kelionę.
Kaip lopšys supa juos laivas švelniose nereidžių rankose (dievai palankūs tokioms kelionėms), ir kaip lopšiai linguoja kupranugariai, eidami nuo oazės prie oazės.
[Daugiau...]

Fizinis reiškinys

Gulėdama naktyje, kuri savo atkakliu švelnumu sunaikina lovą, kambarį, visą pasaulį, o ją pačią surakina šarvais, kaip drėgną, tobulai besielę austrę, ji prisimena ne šnibždesį, ne rankas, ne kūno svorį, ne svetimą karštį savyje, o save pačią, pavirtusią į seriją elektromagnetinių bangų, virpančių jau nesamoj erdvėj, betikslių, beprasmiškai džiaugsmingų.

Persiskyrimas

Šešėlis lengvas ir skaidrus, jau nebeįžiūrimas, neliesdamas vandens įėjo į valtį, ir statulai krante pasirodė, kad valtis pati atsirišo ir tuščia nuplaukė nurimusia upe į bekraštę rudenio dieną. Tada statula, nusilaužusi šaką, užsidengė veidą ir ėmė lėtai grimzti į žemę, ir netrukus pakrantės smėly beliko vien tik šaka, – gulėti ir vysti abejingoj rudenio šviesoj.

Atogrąžų plaštakė

Atvirai nepadoria, kilpom svyrinėjančia linija, tyčia nesumegzdama plyštančių vaivorykščių salto mortale, jinai lekia stangriu vidudienio oru – į meilės nuotykį, kurio niekuomet nebus tame riebiame, įkaitusiame sode: savo trijų dienų gyvenime ji niekad nesusiras tokio pat begėdiškai margo, tiek pat lengvabūdiško partnerio.
[Daugiau...]

Veidrodžio darbai

Vidunakčiui atėjus, veidrodžiai pradeda dirbti. Rudens naktis ilga, stiklai iš senatvės padūmavę ir tingūs, iki dienos toli, ir jiems nėra kur skubėti. Pirmasis palinksta, ir jame ne iš karto atsimuša gulintis ant kilimo su juoda dėme smilkiny, ir veidrodis iš lėto paduoda jį kitam, o tasai jį perlieja į sekantį, ir taip jie dirba ligi pat aušros, kol paskutiniajame belieka vien tik tamsi dėmė, bet ir ši pagaliau išnyksta.
[Daugiau...]

Balius

Jau po vidurnakčio, baliui pasiekus isterišką įkarštį, kai kavalieriai pradeda taršyti džiaugsmingai cypiančioms damoms plaukus, ir poros, nugalėdamos abejingos fizikos dėsnius, staigiais posūkiais ima kilti aukštyn, o tavęs jau nebeklauso atmintis, ir tu nebežinai, ką turėjai būtinai prisiminti, o šokėjų rankos ir kojos ima plaukti kas sau ramioj ir permatomoj migloj, kandeliabrai lubose ima tįsti ir virsta siūbuojančiom šviesos spiralėm, kurios sulūžta aštriais kampais, – salė pradeda klykti, perrėkdama plyštančio orkestro juodų žaibų trenksmą, ir pasidaro visiškai tamsu, ir tu prisimeni fioletinį žuvusio kareivio veidą (kovos dar tebevyko vakarų Berlyne), – o vėjas supa vienintelį visame kosmose žiburį ir beria tau į akis smulkų lietų ir sausai šlamančius neįžiūrimo medžio lapus.

Veneros gimimas

Žaibas muša į okeaną, įtūžusi banga meta ją iš gelmių į krantą, ir jinai stovi ligi kelių vandeny, visa aplipusi dumblu, apraizgyta lašančiais žolių tinklais. Maži krabai bėga jos kūnu žemyn, jūros žvaigždės ir jūros ežiai krenta jai nuo galvos ir pečių, grįždami į savo drėgną tėvynę. Iškėlusi rankas, ji trinasi smėliu apneštas akis, kurios dar tebemato koralų ir vandens anemonų girias, elektros žuvis ir nutekančių formų, švelniausių spalvų gyvūnus: gelmių plėšikus, apsimetusius rojaus gėlėm.
[Daugiau...]

Erdvė ir laikas

Kaip vaiduokių laivo kapitonui,
Kaip medūzai, mirštančiai ant kranto,
Man prailgsta lėtas žemės laikas.
O sena erdvė akim ledinėm
Seka liūdintį mane.

Adomas ir Ieva mūsų laikais

Ima švisti pasaulis blogas,
Jam per veidą liejas aušra,
Triumfuojanti kaip teologas,
Kurs įrodė, kad Dievas yra.
[Daugiau...]


Puslapis 11 iš 21« Pirmas...78910111213141516...Paskutinis »