Emaus

Kodėl gavėnioje gyvename,
O mirštam aleliujos maldose,
ko nenumirus nerandi išganymo
žmogaus bedievio dieviška dvasia?

Kuriais keliais kurių šventadienių
maldingos minios prieis žemę artimiausią,
ir ką kalbės, gyventojus žmogaus žadu pažadinęs,
stebuklo vakaras miestelyje Emaus?

Ir žiūriu, žiūriu – ir išvydau:
keliu ateina Kristus apiplyšęs, basas –
brasta upelį nuolankiai perbrido,
perbrido, saulėn, žemėn pažiūrėjo ir nusišluostė ašaras.

Ir tarė žiedui šalia balto tako:
– Tave keleivis vakar čia sumynė,
ar neregėjai mano veido vakar
per visąnakt nuliūdęs, purvinas ir nusiminęs…

Ir vėl užmins tave atgal jis grįždamas
ir vėl nejau tu lauksi čia manęs
sudėjęs mirtį ir gyvenimą dugne upelio kryžmais,
laukdamas, kur mirtį vandenys ir kur gyvenimą mirtis nuneš.

Ir tarė žiedas Kristui liūdnas, o vienok pradžiugęs,
kaipo mokytiniai ano kalne alyvų:
– Nebeužgrius kalnai, nebeuždengs pakalnės jau grabų ir grabenyčių mugės,
galiu nuvyst, galiu nuvyst – regėjau Viešpatį, saldybę svieto gyvą.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>