->
O KAI VISI atstums ir kai akmens
Nebeturėsi prisiglaust, tada prabilsi
Traškiu griausmu, pavasario vandens
Čiurlenimu, ir džiūgaut su arais pakilsi…
Tu būsi vienišas ir išdidus,
Nykiam laukų žiedely tiesą įregėjęs,
Ir bus tada tau sielvartas saldus,
Ir būsi laisvas, kaip vanduo ar tyro vėjas!
Ir tu, atstumtas Dievo ir žmonių,
Išplėši iš nakties nasrų gyvybės ugnį,
Ją neši džiaugsmo liūdesiu švelniu,
Kol atsivers po kojų amžina bedugnė,
Bet ir tada, kančios ir sielvarto patyręs,
Pajusi vėl, kad vienišas, prieš mirtį miręs.
Palikite komentarą