Prieblanda

Nuo apsnigto suoliuko pasikėlei,
Ant sniego medžių mėlyni šešėliai.

Ir varpas migdo tolumas ramias,
Ir sklaidos dūmai po dangaus gelmes.

O toj gelmėj pavargęs vėjas skrenda
Ir gailiai švilpia ir draugų neranda.

Ir tu per sniegą temstantį brendi,
Ir tu kaip vėjas nieko nerandi.

Norėtum skrist kaip jis, norėtum rėkti,
Norėtum bėgt, bet neturi kur bėgti.

Ir vien tik rankom nosinę draskai,
Ir draikos vėjyje žili plaukai.