Ąsotis

Vasara!
Neišsenkantis aukštas ąsotis!
Sklidinas upių tėkmės ir tylos kaitrios.
Nori? – atsigerk volungės čiulbesio.
Nori? – užplustančios audros…

Gerk, – mūsų amžiaus valandos trumpos kaip niekad.
Gerk, – trūkčiojantį, neramų liepų žalsvą pavėsį…
Ir baikšti, ir narsi raudonsparnė volungė
Krūtinėj dar neužmiega
(ji bijo nebūt, bet mirti nebijo). –
Gerk, – paskutinį gurkšnį dievams išliesi…

Tas neišsenkantis aukštas ąsotis!
Debesų puta, o vidugirio aitris – dugne…
Akis užmerk –
ir gerk,
tūkstantį metų gerk –
už save ir už mane…