Lietuvos takeliai

Pūgos užbarstytas ir viesulo šluotas,
Vis tiesias, vis klojas takelis vingiuotas –
Kalva ir pakalnės žaliuojančia pieva,
Per retą beržyną, pro vienišą ievą,
Pro dyklaukius, pelkes, per pilkas rugienas,
Daugybės klajūnų pramintas, bet vienas…

Jo tolį užburtą likimas jam lemia…
Nuo šimtmečio kojų įdubęs į žemę,
Vingiuotas takelis neturi kuo girtis –
Jį lydi tik kryžiai, malūnai ir svirtys,
Jis girdi tik smilgas, ką šnabžda paparčiai,
Kuo vargšas paklydėlis skundžiasi karčiai…

Jis sveikina lygiai ir seną, ir jauną,
Kas drąsiai žygiuoja, ką gąstas pagauna,
Kaip sveikina lygiai svajonę kiekvieną,
Neuždraustas naktį ir atdaras dieną –
Visiems, kas šios žemės kelionės nebūgsta
Ir veržias ieškoti, ko stinga, ko trūksta…