Amžių giesmė

PAMINDAMAS akimirksnį ir nūdienos
Vargus ir rūpesčius, kur užmaršty paskęsta,
Žvelgiu į tolius amžinybės balzganos,
Kur praeitis ir ateitis apraibę gęsta…

Ir aš matau, kaip tautos gimsta ir kaip jos,
Tarsi naujagimiai, išvydę šviesą miršta;
Matau, kuri jų džiaugsis ir kuri dejuos,
Smarkaudama užmiršusi likimo pirštą…

Ir aš tave matau, o Lietuva brangi,
Numintą kojų svetimų, ir tavo kančią –
Matau, kaip tu ateisiančiais laikais žengi
Laisva, didinga ir be sielvarto, be pančių…

Ir amžiams bėgant akyse, vis pamąstau:
Nelemtą nulėmė Praamžius tau likimą.
O kas nuims vergijos pančius tau? kas tau
Nuims žiaurių laikų uždėtą prakeikimą?..

O amžiai bėga, ir bėga kruvini,
Draskydami senas žaizdas, naujas tau veria
Tu ateities svajų troškimais gyveni,
Nors amžiai spaudžia ašaras ir kraują geria..

O Lietuva, tu šiandien pažeista labai
Giliai tau įsmeigto į širdį kalavijo,
Bet aš matau, kaip dūžta nūdienos stabai
Ir kaip į dulkes byra pikto viešpatijos…

Nematė amžiai dar tavęs taip užmirštos,
Nelaimių prislėgtos, paniekintos, beteisės,
Bet atėjai iš amžių ūkanos tirštos
Ir į rytojaus šviesų amžių rūką eisi…