->
Stovi broliai ratu, klausinėja kelio.
Dulka vasarų vieškeliai.
Basos, nudegusios kojos.
Garbanoti šviesūs plaukai.
Aukštai, minkštų debesų pusnynuose, tyli
poetai iš Dievo malonės,
priekaištingom akim matuoja
mano brolių šešėlį.
Būkit jauni ir drąsūs,
šaukite savo tiesą,
tegul upė užverda krauju,
teskyla akmuo!
Aukštai, debesų pavėsyje, ilsisi
dievų išrinktieji,
laurų vėduoklėm prisidengia
lepias ausis.
Būkit jauni ir šaukit
pilna burna.
Išvaikščiokit kojom basom
visą juodą žemę.
* * *
Neišsiskirkim, broliai,
būkim kartu –
tegul ateina naktis visiems iš karto:
tirpsta veidai, siluetai, žodžiai migloj…
Dreba epušės lapai.
Nepalikime, broliai, vieni kitų –
baltas rūkas ateina,
balta migla.
Palieskime rankom lengvą
lininį audeklą –
dar sekundė viena,
vienas atsidūsėjimas –
girdėsim tik aitvaro nykų
plasnojimą gluosnių šešėlyje.
* * *
Niekas nematė aitvaro,
aitvaras gimė nakčia
kartu su paparčio žiedu
ir rytmečiu.
Neišplaukėm, broliai, ieškoti
naujų šalių
nei naujo žemyno.
Neprakirtom pro tankmę naujų takų.
Mūsų kojos ir pirštai susmigo į smėlį,
į molį, į juodžemį.
Mitom šaknim.
Likom linguoti
ant aukšto kranto
kartu su beržais.
Likom drebėti
su epušėm.
Likom –
linguojam
vėjuje. Vysta
vijokliai po kojom.
Debesys plaukia aukštai
virš galvų.
* * *
Aitvaro brolio neišdaviau. Sudegė kaimai.
Pusto karštais pelenais.
Pasakų paukščio plunksnos baltesnės už sniegą,
akys žydresnės už vandenį.
Brolio neužsigyniau. Lūpos suakmenėjo.
Lyja žarijų lietum.
Pasakų paukščio plunksnos baltesnės už pieną,
akys žydresnės už liną.
Aitvaro nepalikau. Mano kojos, kaip medžio
šaknys, dirvožemyj liks.
Pasakų paukščio plunksnos baltesnės už tošį,
akys žydresnės už vėją.
Aitvaro brolio neišdaviau. Sudegė žemė.
Pusto pilkais pelenais.
Pasakų paukščio plunksnos lengvesnės už plėnis,
akys šaltesnės už ledą.
Palikite komentarą