Mano žemės paveikslai

žiema

Šią naktį sapnavau: mes skridome per lygumas –
ir mūsų rogės buvo lengvo juodo medžio,
ir mūsų žirgas – juodas kaip naktis…
Per žvilgančius sniegynus klaidžiojo trobelės
tartum mišių varpeliai sidabriniai ir balti…

Tada tu palietei man ranką ir parodei tyliai –
ir sapnas man iš lėto mirė širdyje: –
mačiau tiktai mažas, vargingas lūšneles
tartum mažus našlaičius, klūpančius pusnynuos…
Ir giedras, didelis dangus pridengęs jas,
ir dideli liepsnojantys žvaigždynai,-
jie buvo ir per puošnūs, ir per dideli šiai žemei:
mažiems pilkiems kaimams ir šniokščiantiems eglynams…

Žiūrėk: kokia skurdi ji ir pilka. – Per tavo veidą ašaros sroveno.

pavasaris

Kaip dideli, balti sidabro paukščiai
plasnoja debesys nušvitusiu dangum –
ir jų šešėliai skrieja lygumomis.
Kaip dideli, balti laivai jie plaukia
šviesiom, lininėm burėm, ir lengvu
skambėjimu palydi juos bažnyčių bokštai…

Ir iš plačių, juodų ir nelaimingų ąžuolų
pasikelia dar silpnas kaip plaštakė vėjas
ir puola prūdo vandenin… Tada pakyla išdidus ir skrieja
per lygumas, ir glosto stogus šiaudinius, ir didelių
klojimų atplėšia plačiai duris,
ir per pabudusių beržų alėją
jisai nubėga siausdamas… Ir keturi
seni sparnai užsnūdusio malūno vėjo sūkury
dejuodami iš lėto ima suktis ir mirgėt saulėteky…

Ir šviesiaplaukė moteris iš tolo artinas keliu –
auksinė jos galva tai suliepsnoja, tai užgęsta saulėj –
ji rankoj neša puokštę mėlynų mažų gėlių.
Staiga sustoja ji. Prisidengia akis. Ją šaukė?
Ak taip! Ji mato, kaip per lygumas klampiu keliu
žmogus ateina: vėjas taršo rūbus jam ir plaukus,
ir akyse jo atsispindi skrendantis pavasario dangus!

vasara

Į debesis artėjančios audros
nuklysta mano žvilgsnis, pridengtas dulkėtos rankos:
kaip supasi javai, javai, javų auksinės bangos,
kaip vilnija jos nuo kalvos anta kalvos!

Ir bitės dūzgia pakelės žieduos,
ir paukščiai plazda žvilgančiais sparnais viršum beržynų, –
bet jau iš tolo artinas pavargusios audros
atsidūsėjimai ir sunkūs žingsniai akmeniniai…

O taip tylu aplinkui! Tik šešėliai slenka vis arčiau kamienų,
ir virpančios aguonos nulenkia atokaitoj sunkias taures…
Ir į sodybą iš toli atklysta piemenio
šauksmai ir skubančios bandos maurojimas; ir kibirai
triukšmingai skamba jau tyliam kieme…
Sugirgžda svirtys, ir vanduo sidabro čiurkšlėm liejas, ir būriai
balandžių plazda virš galvų drėgnais sparnais…

Tada ir vėl tyla,
lengvai skambėdama vabzdžių sparneliuos,
apkrinta žmones, gyvulius, gėles – –

Bet jau iš tolo atlekia pakilęs pirmas vėjo sūkurys per kelią,
ir dunda jau griaustinio žingsniai temstančiam skliaute.

saulėtas ruduo lygumose

Tarytum uždegtos didžiulės vaško žvakės
šventoriuj spindi saulės nuplieksti klevai:
ir tarpe jų maža bažnyčia klūpo, kaip mergaitė
baltais rūbeliais,- ir visai visai lengvai,
kaip mintys jos – melsvi ir skaidrūs dūmai sklaistosi ir plakas.

Visuose lygumų kraštuos liepsnoja smilkstantys laužai –
ir dainos skamba ilgesingos ir bekraštės – –
Atrodo, kad dainuoja lygumose vieniši liekni beržai,
linguojančiom šakom apsvaigusios jų dainos teka.

Ir lygumos atrodo plačios, aiškios ir taip gyvos,
et širdyj giliai paslėpusios jau savo keistą mirtį.


1 komentaras - Mano žemės paveikslai

Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>