Kaimo rudenio vakarą

Širdį veriančios bekraštės raudos liejas
su lietaus srovėm, su vėjais, sopulingais vėjais
ant sukniubusių rudens platybėje kaimų…
Jie pavargę nebepakelia akių liūdnų:
baigtos tolimos kelionės, nuostabios kelionės baigtos,
šaltas nuovargis kaip rankos mirusios užklojo žaizdą,
gęstantį ugniakurą tamsioj širdy…

Dar drumstose, blėstančiose akyse
atsispindi sielvartinga ratų vilkstinė, ir nykią
giesmę, širdį draskančią, giedotojų balsai
tęsdami liūdnai išlieja lygumų platybėj – –
Kaip lediniai vandenys sustingdo ji širdy
paskutinę dar rusenusią svajonę šviesią…
Ir sukniubusius juos rudenio ateinanti naktis
kaip negyvus lopšius gedulo skraistėm užtiesia.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>