->
Vidurnaktį žiūri pro langą
Į kambarį mano žvaigždė.
Ir braido per naktį po tamsą
Tyla tartum pelės baikšti.
Nusagsto sode smilgų galvas
Rasa – tai Mėnulio lietus.
Prabudęs girdi – tartum kalbas
Ir vaikšto kažkas — bet ne tu.
Tai kalbasi, vaikšto ir šoka
Daiktai mėnesienos šaly.
Klausytis Tylos jei tu moki,
Išgirst, ką jie šnekas, gali.
Iš Šluotos kampe susigūžusios
Ten šaiposi Dulkių Siurblys…
Ten Sieninis Laikrodis muša
Be gailesčio valandas tris.
O jos ne princesės – negali
Pabėgt iš raganiaus namų,
Tik tiksi jų mažos širdelės
Iš baimės, – net man neramu.
Kas dedasi mano virtuvėj —
Nežino kiti kambariai,
Pamilo pelė šaldytuvą,
O tas abejingas visai.
Gražuolis ir baltas kaip sniegas, –
Bet baisiai šalta jo širdis…
Ak, vargšė pelytė, jos niekad
Jis neįsileis pro duris.
Kai Rytas per Kiemą atjoja
Ant žirgo raudonom akim
Ir Radijo Taškas užgroja, –
Išeina Tyla su savim.
Kur eitų ir kur bekeliautų –
Jinai nepalieka savęs,
Vidurnaktį kitą, jei lauksi,
Save pas tave parsives.
O mums pasitaiko pamesti
Save, – tu įlindęs į sodą
Prašai: „Pasakyk, kad manęs
Nėra, jei kas imtų ieškoti”.
Ir triukšmą namuos kai keli
Tarytum kaubojus iš kino,
Išgirsti Tylos negali –
Mėnulis yra jos tėvynė.
Tylos nesulaukę nuliūsta
Kampuos išsislapstę daiktai…
Ir neaplankys tavo būsto
Šią naktį spalvoti sapnai…
Labai gražus eilėraštis:)
Gražus eilėraštis☺
Gražus eilėraštis