Ar žiburėlis lauks

Atimkit iš manęs
tą skurdųjį peizažą, –
dirvonų tuos laukus
padangės svetimos.

Palikit man tik beržą
ir tą žiedelį mažą,
prigludusį
prie žemės mylimos.

Tas beržas – tai jisai –
svyruoja vėtroj vienas.
Tas lino žiedas –
žvilgsnis jo ramus.

Aš, rodosi, basa
stabčioju per rugienas
į tolimus,
į paliktus namus.

Ar žiburėlis lauks
tą vakarą rudenį, –
pro eglių sutemas
man draugiškai mirgsės?

Ar šaltis gal nusmelks:
čia nieks nebegyvena…
Tik gervių virtinės
padangėmis girgsės.