|
-> - Nors mano rankos buvo purvinos ir juodos,
ir mano akys -“ne šitų plantacijų vanduo”
(man vieną kartą ištarė prajodamas
toks jaunas ir gražus piemuo),
[Daugiau…]
Tylus kapų pavėsis,
išsaugotas aukštųjų medžių.
Kiekvienas sąnarys atvėsęs,
kiekvienam ištarta: “Atleidžiu”.
[Daugiau…]
Medžių šakose sumigs pavargę paukščiai,
vėjas į bedugnę nusiris,
užsidegs žvaigždelės danguje taip baugščiai
ir į miglą eis gimtasis pagirys.
[Daugiau…]
Kas einate iš žemės, eikit rudenį,
kad jūs galėtumėt įminti paskutines pėdas
į arimą,
šąlantį ir liūdintį.
[Daugiau…]
-> Iš žemės, kurios krantą Baltija skalauja,
kurioj Rambynas senas ir didus,
aš užmiršau paimti nors smėlynų saują:
kad ja sušildyčiau kapus…
[Daugiau…]
Nuo Nemuno iki Atlanto skamba mūsų žingsniai –
tautos, skaudžiam likimui pasmerktos.
Nuo Kauno iki Sibiro ir Kazakstano
benamių vieniši kapai rymos.
[Daugiau…]
Ant mūsų žemės dega didis laužas,
Jo dūmai plakasi kaip vėliava juoda,
Mirtis aplinkui šoka šokį žiaurų,
Ugnin suversdama naujas aukas.
[Daugiau…]
Po to, kai tu mirei, aš neradau pasauly nieko,
Kas nesuteiktų liūdesio gilaus.
Čia žemėj tik jaunystė pėdsakus šviesius palieka
Širdy iš anksto mirčiai pasmerkto žmogaus.
[Daugiau…]
Gyveno kartą nelaimingas, vienišas karalius:
Turėjo jis didingus, neįspėjamus planus,
Bet patarėjus ir ministerius
Labai mažus.
[Daugiau…]
-> Tu sakai, ji gyvena toli,
Gal pily, gal pajūrio šaly,
Išsiilgus tavęs jau seniai,
Tik paklydęs ilgiausiam kely,
Kur ją rast, kaip ieškot, nežinai.
[Daugiau…]
|
|
Naujausi komentarai