Eglės laidojimas

Anapus anapus… Bet šaukia
toks šiltas vasarvidžio kvapas,
erdvė virš to lauko… prikimęs
nuo verksmo pempiukas paklydęs…
[Daugiau…]

Ant aukšto kalno

Devynios kulkos pro šalį lėkė,
O ši dešimta – brolį paguldė.
Kur krito galvelė – rožė žydėjo,
Kur kraujas pasruvo – šaltinis tekėjo.
[Daugiau…]

Žemė

Ar žinot jūs, kad žemė kaip žmogus –
tiktai numirusį supranta?
Kai grįžtam saujoj pelenų,
rasa ji mus apverkia.
[Daugiau…]

Dedikacijos mirčiai ir meilei

I

Ir aš tikiu į didįjį evangelistą mirtį.
Už trumpą džiaugsmo ir ramybės valandą
jam atiduodu savo vienišumą.
[Daugiau…]

Paskenduolė

Tu troškai turėti savo upę:
ant kranto sudėti rūbus
ir nuoga žaisti vandeniu.
[Daugiau…]

Mirę svečiai

I

Žaliame vandeny
(jis artėja juodo sutemusio miško)
atsispindi pavargę mūsų kūnai.
[Daugiau…]

Upė, tėvas, upė

Mano upė artėja į mirties jūrą.
Mano žaizdos, išmėtytos pakrantėse,
išaugo žaliais krūmokšniais ir nevaisingais spygliuotais medžiais.
Mano gyvenime paliko tik viena aikštė, tik vienas miestas,
kurio nepraplaukiau ir savo vandens paviršiuje neužrašiau.
[Daugiau…]

Naujų veidų mes neatsinešėm

Mes gimėme vieni, tačiau ramybė buvo mums neįdiegta.
Į mūsų žemę ji nebeatėjo ir neatsilankė.
Mes likome vieni, kaip sutrūniję bokštai
ties baigiančiom išsekti upėm.
Vieni ant drumzlinos ir neišbrendamos pakrantės.
[Daugiau…]

Žemės atsižadėjimas

Kada sudegs diena ir žingsnis
daugiau nebegalės lėtėti,
žinau, kad aš kiekvieno savo žodžio išsižadėsiu.
[Daugiau…]

Keista mirtis

Tik vieną naktį aš gėrėjausi pavasariu
ir tąją naktį žemėn suklupau,
o buvo sužaliavę rasos
už viską tam pavasary žaliau.
[Daugiau…]