->
Jau nėr nė vieno lapo mano sodo medžiuos,
Tik šiurkštūs stagarai į lango stiklą beldžias.
Bet šiurpulingi žodžiai iš nakties glūdumo
Vadina klaikiai žengti į anapus.
– Gesinki jau tu menką savo žiburėlį,
Užversk nedaskaitytą paskutinį lapą:
Tegu nepabaigtos minties klaidi vilionė
Atves tave į mano tamsų rūmą.
Naktis glūdni, o aš viena, kaip pasmerkimas,
Puošiuosi nuodėmingųjų svajonių šydrais
Ir marmurinę krūtį tyčiomis pradengus,
Kukliai nuleidžiu žiburiuotą žvilgsnį.
Bet tu ateik ir rask mane prie mano guolio,
Paskendusią į negalios meilingą sapną,
Palik kaleivio apsiaustą anapus durų
Ir tark: čionai pradžia visų gyvybės. –
Ir šitai prasimerkia žiburiuotos akys
Ir dvylika varpų pagret į varį daužia.
Būk sveikas, mano nesulaukto žygio gande!-
Naktis glūdni, naktis ilga be galo.
Palikite komentarą