Gulėsiu

Gulėsiu po lempom kažin kokioj salėj tuščioj.
Gulėsiu karste arba lovoj po apklotu plonu.
Kažkas dar kalbėsis ir gers po grindim apačioj,
Kažkas reikalaus, kad šoktų, dainuotų ir plotų.

Ir šauksiu be garso, kad žmonės nemyli manęs,
Ir šauksiu, kad iltys pro lūpas jų žvėriškai kyšo.
Ir šauksiu nereikia jų lempų, jų melo ugnies,
Nereikia jau nieko, kas mus skyrė, kas rišo.

Paskui bus tylėjimas – karstas seniai jau užkaltas,
Ir šaknys – šakos apglėbę, ir amžiai praslinkę.
Ir būsiu beviltiškai vienas ir kaltas,
Kada Nebūtis bus Būties šeimininkė.

Tada prasivers sudūlėjęs silpnybių ir prietarų klodas,
Išvysiu, kaip amžinos akys ir žvaigždės virš antkapių švyti.
Ir gal dar galėsiu pakilt jūsų meile ginkluotas
Ir krintantį akmenį virš jūsų galvos sulaikyti.


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>