Ant aukšto kalno

Devynios kulkos pro šalį lėkė,
O ši dešimta – brolį paguldė.
Kur krito galvelė – rožė žydėjo,
Kur kraujas pasruvo – šaltinis tekėjo.

Ant aukšto kalno – kapai kapeliai…
Lyg paukščiai sutūpę prieš ilgą skridimą.
Guli broleliai ant pilkų dirvonų,
Ant pilkų dirvonų sidabro akmenėliai.

Kapai kapeliai… Žemę surišo
Stipriau nei žodžiai, stipriau nei priesaikos,
Guli kapai ant mūsų krūtinių,
Ant mūsų krūtinių švino šarvais.

Saule saulele, o kas padės mums
Brolių gedėti?
– Devynis rytus migla ateisiu,
O šį dešimtą – neužtekėsiu.