Žodžiai nakčiai

Aš niekad nemačiau tavęs ateinant –
tu visuomet esi manajam kambary,
kai pakeliu akis… uždengus rankom veidą,
tu lauki. Ir tava širdis
iš lėto pradeda atbusti laikrodžiuose – –

Ji plaka vis garsiau ir vis garsiau aplink –
aš jau girdžiu lyg sunkų varpo dūžių aidą –
tamsa pro langą srūva kambarin,
tamsa užlieja praplėstas plačiai akis ir veidą,
ir jos didžioji ir juoda širdis
jau plaka erdvėje ir plaka manoje širdy…