Pavasaris

Danguj kažkas paliejo melsvą rašalą,
o žemėj – tušą;
saulė nusijuokė, paglostė mašalą
ir tarė: „Kelkis, gluše“!
Ir ką gi, ,,glušas“ atsikėlęs
užtraukė tokią pavasario dainą,
kad pievose tuojau sužydo gėlės,
ir žmonėse paliko nespakaina.
O žemė dūsauja, lyg atsibudus ponia;
kaip kanklės skamba telegrafo vielos;
pasaulis – opera: ,,Meilė ir svajonės“,
ir milijardai žodžių: ,,mylimoji“, „mielas“.
Ar jau pavasaris? Tur būt.
Jei tarpe šonkaulių kažkas lyg kalvėj plakas,
jei ir po frakais – pora saulės spindulių,
jei jos žvilgsnys – kaip saulės takas,
o lūpose – slaptažodis: „myliu“…
Ar jau pavasaris? Štai veidas jo išbalęs
ir rankos nervingai suspaustos:
„Klausykit, mirštu… renkitės į balių…
Ne!., šokit tango čia prie mano karsto…“
Ar jau pavasaris? Vakaras, meilės sargas,
eina pareigas slėnyje prie upės…
Ir štai šūvis… Argi?..
„Šiandie jau trečias“, – šnara medžiai suklupę.
„O džiaugsmo vakare!..“ Taip gieda mašalas.
Kas jam? Juk jis atgijo, kad gyventų 20 minučių…
Ei, gluše, pažiūrėk! Čia – tušas, o ten – rašalas.
Parašyk knygą: – Gyvenimas. (Gyvenimas be kabučių)!


1 komentaras - Pavasaris

Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>