Mano mylima, miela

AK KAIP traukia tavęsp, mano mylima, miela!
Pilkas drėgnas ruduo, nostalgija skaudi
Kalavijais susmigo į širdį ir sielą,
Nes jau dingo ana mūsų laimė graudi…

Tai nū rauda ten vėtra, draskydama stogus,
Ir isteriškai juokias ir varto medžius –
Tai užgriuvo jau mus ir nelaimės ir slogos…
Kada ašaros tos beišseks, beišdžius?!

Taip norėtųs į žemę tą drėgną ir šaltą
Nūn priglausti krūtinę ir jaust nuolatos
Josios vargą ir skurdą, jos džiaugsmą ir viltį!

Mano mylima miela, kaip nuotakį baltą,
Palydėčiau taku – bėgtų kelias platus,
Ir mes eitume kalnų rieškučiom supilti…