->
Gatvių sankryžose tingiai stoviniuoja valkatos.
Į skylėtus puspadžius degioja degtukus.
Ir kvatoja pragertais balsais, užkalbinę nekaltą
priemiesčio mergaitę, nešančią purienų krepšiukus.
Purvinos jų šypsenos iš lėto stingsta,
kai jie mato, kaip per vakaro miglas tirštas
brenda šlamančiais, didžiuliais žingsniais
paskui mažąją mergaitę nuostabiai keista,
tylinti minia. Žalius, žvaigždėtus plaukus
užsiskleidę ant apsamanojusių kaktų,
neša jie, drėgnais delnais suskliautę,
tūkstančius kaštanų žvakių uždegtų.
Auksas už stiklų ir miegančios alėjos suliepsnoja;
žalvario karaliai ir poetai atveria akis.
Ir aliejaus dėmės žydi uosto vandeny pajuodusiam,
kai juos paliečia klajojančių deglų ugnis…
Medžiai atėjūnai padegė Jau visą miestą:
stovi rūstūs jų sargybiniai prie rūmų, smuklių, fabrikų –
veidus jiems suaižyto ir trupančio akmens nušvietę
žemės amžinu krauju, liepsnojančiu iš pumpuro sakų.
Palikite komentarą