Pasaka apie karkvabalius

Ant rankos tupi vabalas
Lyg surūdijęs gabalas
Mažytėm granito akutėm
Nemirksėdamas žiūri
Man į akis
Ir dreba iš baimės.

Apsidairęs
Staiga pamatau
Kad ir aš tupiu
Dideliam vabalui ant delno
O jis apsilaižęs
Jau šiepia žibančius dantis.

Išskleidęs sparnus neriu
Į artimiausią gluosnio viršūnę
Ir kai lengviau atsidusęs
Atgniaužiu prakaituotą saują
Vabalui iš siaubo
Plyšta širdis.