Iš paukščio širdies

Sugrįšiu – iš miško šešėlių ir šlamesio.
IŠ paukščio širdies – kur sapnuosiu pasaulį.
Iš upių pailsusių lėto lingavimo.
Iš lapkričio vakaro – staigaus, nenumaldomo.
[Daugiau…]

Vieversio balsas

Jau švinta medžiai
nežemiška žaluma…
[Daugiau…]

Peizažai

1. PEIZAŽAS SU STIRNOM

Ten, kur dangus paliečia
kraujažolių pievą,
geltonam tamsėjančiam saulėlydy
raudonos stirnos geria.
[Daugiau…]

Paukščiai virš jūros

Juodu trikampiu,
juodu trikampiu
Raudonam vakaro danguje.
[Daugiau…]

Žiogai

Čirpia žiogai (iš praamžių) –
dabar ir visados.
Žali obuoliai pavirs
į vasaros kūną ir kraują.
[Daugiau…]

Mano žemės paukščiai

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrenda paukščiai,
kiekvieną rudenį palieka tėviškėj lizdus.
Kiekvieną rudenį jie skrenda, kad sugrįžtų,
kai vėl į žemę grįš pavasaris skardus.
[Daugiau…]

Paukščiai

Turiu aš paukščių didelius pulkus,
Didžiausių grifų, sakalų, erelių;
Ištiesę spindinčius, žvalius kaklus,
Dangaus erdvėn laisvi jie kelias.
[Daugiau…]

Metalinis varnas

Sidabrinėm Nemuno pakrantėm
Raižo dangų metalinis varnas.
Juodon žemėn gintarai nukrinta,
Kai prieš saulę užulaužia sparną.
[Daugiau…]

Sakalų valanda

Nesvarbu kada
ir kur – nesvarbu,
bet turėsiu raibų
sakalų; ir tada
jie sklandys ir skraidys,
saulę, dangų uždengs,
kris ūmai, lyg rudens
naktimis krenta žvaigždės namo:
iš neužmatomos aukštumos –
kaip apsvaigę žaibai, kaip akmuo –
sakalų, mano paukščių, lietus.
[Daugiau…]

Pasakų sakalas

Norėčiau sakalo. Balto
kaip Arktikos sniegas.
Tojo – nykstančios giminės
Kanados šiaurėje. Kuriuos vagia
ir veža slapta į arabų
didikų rūmus. Ir miršta jie
ilgesingai ir skaudžiai,
nebematę daugiau nei šiaurės
pašvaisčių, nei sniego.
[Daugiau…]