Žemčiūgų mylimoji

Kaip šviesus anemonas žydėjai
ir buvai tu kaip saulė graži,
karalaičiai tau sostus žadėjo,
o tu jiem vis kartojai: “Kaži…

man nereikia brangių diademų,
ametistų, nei aukso taurių,
iš šaltinio su sauja pasėmus,
aš gyvenimo džiaugsmą geriu”.

Vainikus tau iškėlė jie vartuos,
pasitiko sidabro važy,
siūlė pokyliuos veidus pragertus,
o tu jiem, o tu jiem: “Dievaži…

bakchanalijoj jūsų nuliūdus,
mirštu puotoj brangios prabangos …
Man palikit laukų izumrudą,
man tik vieną žvaigždelę danguos, –

kaip šviesus anemonas žydėsiu
ir kaip saulė vis būsiu skaisti,
per miglas, per naktis ir per ūkanas dviese
eisim tekančio ryto sutikt”.