Virvytė ir aš

Gimiau aš toli nuo didžiųjų kelių
Prie upės sraunios, akmenuotos Virvytės, –
Ją vasarą perbrist nesunkiai galiu,
Tik niekaip aš jos negaliu pasivyti.

O gluosniai – tie upių sargybiniai – mena:
Kadaise pakrante, per žydinčias pievas
Ją vijosi vaikas – ne aš – mano tėvas –
Tai buvo seniai, o jinai nepaseno.

Ir veltui vejuos aš Virvytę pakrante,
Ir vejas drugelis mane dešinėj…
Vis tiek ji pirmoji atbėga į Ventą,
Ir lenkias jai pirkios: „Sveika! Mes – Viekšniai“.