Toli nuo paukščių

…Ir kada vieną rytą jis sunkiai susirgo Žila Senatve,
Ir suprato, jog jau niekada neskraidys,
Niekada neskraidys,
Niekada…
Sugalvojo tada jis numirti.
Ir pradėjo jis mirti, kai rytmečio paukščiai giedojo,
Kai skleidėsi gėlės,
Upeliai tolyn pasileido,
Čiauškėdami ryto niekus…
O leidžiantis saulei, jau buvo beveik nebegyvas…
Ir visko tada jam pagailo:
Kojelių bėgimo,
Rankelių nešimo,
Akelių švietimo,
Širdelės plakimo…
Ir šitaip jisai atsiduso:

Vis toliau nuo savęs pabundu,
Laikas – pro šalį, kaip Nemunas.
Vis labiau aš nebesuprantu
Vaikų ir paukščių gyvenimo.
Taip garsiai jie vasarą čiauška,
Taip smarkiai bėgioja ir skraido, –
Ką reiškia, visai pamiršau aš,
Tas lėkimas… Tos skambančios gaidos…

Tai kaip man dabar begyvent
Gyvenimą didelį, gražų?
Ir kaip aš galėjau pasent?
Nė kiek nebebūti mažas?

Ir kam gi reikėjo taip bėgt?
Kasdien lenktyniauti su vėju…
Skubėjau… O ko gi skubėt
Reikėjo, kai viską turėjau?

Kurgi aš mažas, kokiam kelyje? –
Žiūriu, lyg į šulinį gilų –
Dainuoja kažkas manyje
Taip graudžiai, taip tyliai:

– Kodėl jūs užaugote, mano rankelės?
Kodėl jūs užaugote, mano kojelės?
Kodėl tu užaugai taip greitai, Mirtele, –
Dalgį tau išplakė mano širdelė…

Rytą vėl paukščiai giedojo,
Skleidėsi gėlės,
Upeliai tolyn pasileido…
Ir tas, kurs dainavo,
Pakilo į dangų –
O tas, kurs tylėjo, –
Į žemę…