->
Palaukime saulėtekio… Dabar šalta naktis
mums stingdo kraują; aš girdžiu, kaip tamsoje
pavargusiai ir dusliai mūsų širdys plaka.
Šitam mieste mes svetimi, mes palikti
tamsioj pastogėj klausomės, kaip mūsų kraujuje
lėti nuodai lėtai ir sunkiai teka…
Palaukime saulėtekio – palaukim – gal naktis
ir šaltis, ir tyla nutrauks surizgusias mintis,
ir mus apkris mirties tamsa…
Tik suvirpės į tuščią dangų pirštai ištiesti,
ir į plačiai atvertas, mirusias akis
žiūrės išblyškus pilnaties šviesa…
Bet laukime saulėtekio… Aš saule dar tikiu!
Jos ugnyje ištirps tamsa ir tas skliautų lavono veidas!
Saulėtekio palaukime – – Žiūrėk! virš bokštų ir miškų
jau švinta horizontas! Saulė jau ateina!
______________
Mano lūpos šią naktį nunoko dainai:
Klausyk – aš dainuosiu mūsų širdims:
sunkūs nuodai dar srūva jose – ir mes kaip girti
žiūrim apsvaigusiais žvilgsniais: saulė ateina!
bet akyse mums dar tūno tamsa, kaip baisi gelmė…
Mes dar ilgai netikėsime saule: naktim
dar mus apglėbs sielvartinga, tamsi neviltis –
ir nepakelsime rankos, jos nuo širdies nusiimt, –
rankos, kurioj jau srovena saulės galia!
– ak, akyse mums dar tūno baisi tamsuma!
Bet per nušvitusias lygumas, bokštus skrenda pas mus –
kaip didelis paukštis, kaip laivas aukso irklais –
saulė.- Klausyki, širdie: ar ji nešaukia mums?
– Šaukia?! Kviečia?!. Ir tu pabūgai ryto liepsnos?! –
Ak, akyse mums dar’tūno per daug tamsumos!
Palikite komentarą