Piligrimai

Visam pasauly aidi skaudūs mūsų žingsniai –
visų šalių visų dienų visuos keliuos –
artyn artyn vis prie mirties atverto slenksčio
ir niekad niekad atgalios.

Palieka pasakos, liūdni veidai, prisiminimai,
palieka saulė paskutiniuos spinduliuos –
tolyn tolyn tiktai nudžiugę šitos žemės piligrimai
ir niekad niekad atgalios.

Kas pasitiks klaidžiam pusiaukely, kas rodys,
kur eina takas už tos lygumos žalios?
– Greičiau … greičiau … – tenai mus šaukia vienas žodis
ir niekad niekad atgalios.

Palieka meilė (mirus), gėlės … Ir pavasario dvelkimas
sugrįžt nei kūdikio, nei sužieduotinių jaunų nesuvilios –
kaip marių smiltys su banga, bėgs į gelmes užmiršę žemę piligrimai
ir niekad niekad atgalios.

Kaip paukštelius, iš lizdo išmestus, į vieną
pakalnę mus gera ranka surinks paklydusius visuos keliuos,
ir būsim ten – duktė pas motiną, sūnus pas tėvą – visą dieną
ir niekad niekad nebegrįšim atgalios.