Minija

Dažnai matydamas, kaip tvinsta miesto gatvės,
norėdavau sušukt: Gana!
Kaip lervos iš plyšio suskilusių sienų,
kaip žiurkių išalkusių gaujos rugienoj,
kaip purvo grasi dargana,
ropoja ir šypsos, prunkštaudama raitos,
šnarėdama kojomis, ydom sukaitus,
minia išsipuošus, minia purvina. –
Gana!
Smauglių šimtakojų prospektais, alėjom
išrangiusi kūną per asfaltą jauną,
įstatymus, garbę klumpėm sudėvėjus,
dėl aukso ar kraujo tuojau susipiauna;
negali ji sprando pakelt viršum mūrų
negali toliau atsitraukti nuo durų, –
ji grimsta pavyde, visad alkana
Gana!
Išplėš tavo sielą akloji minia,
kaip straigei išplėšia žemčiūgą,
ir tavo buitis – tik akla nežinia,
tik menka užumiesčio mugė.
Neteks tau plasnoti skaisčiuos spinduliuos,
pajusti gyvenimo kovą,
ramybės tėkmėj ir verpetuos giliuos,
išnyks tau troškimai, drąsos šypsena.
Gana!