Kelionė pro drakonų pusę

Rudenį geltoną
Ant šakos lazdyno
Supos du drakonai
Patys paskutiniai.

Paskutinis – šitas,
Paskutinis – kitas,
O katras ne antras –
Niekaip nesupranta.
Ir dėl tokio štai dalyko
Du drakonai susipyko,
Susipyko, susiriejo,
Spjaudyt ugnimi pradėjo.

Aš pro šalį važiavau
Į Lazdynų miestą
Ir ugnelės paprašiau
Keliui pasišviesti.

– Labas rytas – viso geros –
Pasakykit, ponai,
Kiek šilta ugnelė sveria?
– Tūkstantis balionų.

Atkerpa ir išmatuoja,
Ir maišelį duoda…
– Kiek ugnelė ta kaštuoja?
– Vieną gerą žodį.

O daugiau tai nieko –
Linkim labo ryto…
Aš didžiausią Dėkui
Į pakalnę ritinu.

Prisipylęs pilną
Kibirkščių maišelį,
Leidausi į pilką
Kalvarijų kelią.

Kelias kibirkščiuoja
Ir dūmelis rūksta…
Tai gražiai važiuoju –
Nieko man netrūksta!

Trūksta tik staiga vadelės,
Pasibaidžiusios ugnelės,
Ir tolyn pabėga Kelias
Vienas be manęs…