Karo dienoraštis

Hallesches Tor: Komunija

Virš konvulsijom trūkčiojančio milžino mirštančio miesto,
grimzdama į garą ir dūmus, saulėlydžio saulė kraujuoja ir blėsta.
Neatvėsę griuvėsiai dar rėkia žmogaus balsu
iš gilaus užgriautų rūsių
pragaro.

Vakaro tirštai raudona žara žėruoja
plieniniai sargybinių veidai, šalmai ir durtuvai.
Išbadėję Badoglio belaisviai,
dulkėti, pusiau apkurtę,
mėto iš rankų rankosna karštus plytgalius ir dusliai dainuoja:
O mare mia… Verfluchte Italiener!

– – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Kai vidurnaktį vėl ima staugti sirenos
ir lyja
fosforu ir minų sprogimai
drebina degantį dangų, – ant Hallesches Tor požeminio
traukinio purvino perono sėdime dvylika
nepažįstamų. Tryliktasai – išblyškęs
Badoglio belaisvis – laužydamas dalina
paskutinį
savo suplėkusios duonos gabalą.
Ir vėliau,
kai susukęs drebančiom ir sutinusiom
rankom suktinę –
trupančio sauso tabako –
paleidžia ratu: – kiekvienas ryjame dūmą
(giliai į save, užsimerkę) vyno saldumo.

Heroica: Danzig

Kai nebeliko nieko daugiau,
tiktai siauras rėžis
drėgno smėlio,
skalaujamas
sūraus
vandens ir kraujo,
nuklotas
žmonių, žuvėdrų, arklių lavonais;
ir prieplauka,
naktim, dienom,
be žado, plakama,
patrankų kanonados;
ir kai tu pagaliau pajuodusiom
nuo parako ir plieno rankom
į uosto vandenį raudoną,
nuplėšęs sau nuo kaklo,
trenkei dulkėtą
geležinį riterio kryžių:
buvai dar vienas kareivis,
kauliukais
nelošęs
dėl Kristaus, Žydų
Karaliaus,
kruvino
rūbo.

Frau Pannwitz: Vater Unser

Achtung, Achtung… dreba dienovidžio dangus,
išraižytas tūkstančiais baltų linijų.
Unter den Linden – jokio žmogaus. Tik spengia
priešlėktuvinių patrankų salvės ir dreba žalvariniai
žirgai, nuo tolimų duslių dunksėjimų, viršum Berlyno
pergalės vartų arkos… Prau Pannwitz savo namo langus
užkamšė skudurais. Mes bėgam begaliniais laiptais
į dvokiantį ir tamsų rūsį… Vater unser…
Frau Pannwitz – pusaklė, sulinkusi, tarytum neštų
žuvusio vyro ir sūnų lavonus, nuolat šnabžda
ir šnabžda tą pačią maldą: Vater
unser, der Du bist im Himmel…
O dangų seniai mums atėmė sudrėkę rūsio skliautai
ir baugiai mirkčiojančios ant linguojančių vielų
lemputės. Skaičiuojame minutes, sekundes,- didelio
ir merdėjančio miesto pulsą…
Frau Pannwitz degančiam Berlyne
šnabžda už mus visus:
Vater unser…


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>