Gyventa neilgai. Tiktai užaugo medžiai,
Pavasarinių liūčių prausiami,
Tik aibės negandų nuėjo skradžiai
Po tėviškės šviesiuoju dangumi.
Sulėkę medžiuosna strazdeliai raibus
Linguojasi saulytės lopšiuose, –
Siekimai, viltys ir džiaugsmai, ir klaidos
Tartum avių banda prabėga akyse.
Ir liejas kūdikystė iš piemens tošelės,
Ir kopia kelio juostos į kalvas,
Ir gieda supdamies strazdeliai žvalūs
Gyvybės giesmes – mielas ir savas.
Žalioj paunksmėj ošia liepos lėtos, –
Aprėpti viską! Apkabint! Pasvert! –
O, kaip didžiai, beprotiškai norėtųs
Gyventi – antrąkart!
(+7)
Loading...
Autorius: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 17,652 | 
Mane sujaudino iki asaru.
Mokausi mintinai,skaitysiu savo jau suaugusiems vaikams,kad brangintu kiekviena akimirka…
gyvenu brazilijoi,anksciau gyvenau lietuvoje.man labai patiko sis eilerastis.
aš šį eilėraštį dabar mokinuosi ir man patiko jis
siūlyčiau ir jums visiems
Jau išmokau