Budeli, paskolink man kirvį

Budeli, paskolink man kirvį,
Nesvarbu – te šlykštų, te kraujuotą.
Noriu aš nukirsti didį kirmį,
Kurs ramybės man kasdien neduoda.

Amžinai aplink mane jis rangos,
Išlenda man iš gerklės ar skrandžio,
Užtveria visas duris ir langus
Nuo rugsėjo iki pat balandžio.

Ir kenčiu be galo ilgą žiemą,
Ir veju be galo ilgą virvę,
Kad pakarčiau šitą dangų šėmą.
Budeli, man baisiai reikia kirvio.