Aš pajutau

AS PAJUTAU pavasarį ant linksmo upelių čiurlenimo,
Ir mano akys pro ašaras sužvilgo:
Aš gyvenau, bet argi verta pavadint gyvenimu
Tą metų eilę nuobodžią ir ilgą.

Pražydo raudonai pro sniegą riešutas,
Pražydo mėlyna šlaite žibuoklė…
Kadaise aš rašiau, o kad galėčiau visa tai suplėšyti –
Pabėgti nuo eilių, lyg nuo vaiduoklio.

Kadaise aš klausiau, ką šilas man, ką pušys porina,
Senus gražius laikus atminę:
Viršūnėmis, lyg šiurpas, bėga gaudesys patetiškai mažorinis,
Kažin kokiu džiaugsmu suvirpinęs mėlynę.

Kadais radau mele kažkokią tiesą glūdinčią –
Aš šitą tiesą sunkiai iškentėjau.
Įgriso melas ir tiesa! Ir žvaigždžių tūkstančiais
Mano blakstienos pražydėjo…

Einu savy paskendęs ir, lyg pamišęs, rankioju
Žabus, skujas, pernykščius uogienojus,
Ir grįžtu nešinas: sakau, kad mano rankoje
Šimtai pavasarių apsilapojo…

Galilaukėj berželis laukė iki nakt manęs.
Ką pasakysiu jam, ką jam parnešiu!..
O širdį taip jaučiu, kaip sunkų akmenį –
Jaučiu, kad aš pavasario nebepanešiu.

Dvi sukibę pušys, tartum girtos, sverdėjo,
Tartum kažko juokės, tartum šnekučiavo: –
Netikėk jo žodžiais! Daug ką juose perdėjo
Daug ką tik pagražino jis eilėse savo…