|
-> Ryto rasos pasiilgęs,
kur tu, žiedeli, žydėsi,
kas tavo veidą suvilgys,
kas tau kaitroj neš pavėsį?
[Daugiau…]
Iš tavęs išaugo gilios juodos girios,
tavo šitos upės ir javų laukai,
kartų kartos gimė, kartų kartos mirė –
ta pati viena tu, viena tu likai.
[Daugiau…]
Gaudžia pušys pagairėje vėjo
ir šviluoja sausi uogienojai…
Ko, paliegęs, palinkęs seneli,
gale lauko pas kryžių sustojai?
[Daugiau…]
Ko parimai ant rimų, liūdesy žvaigždėtas,
ko išaugai iš velėnos, iš želmens,
kaip pavasario linins fijoletas,
kaip gyvenimas Galaado piemens.
[Daugiau…]
-> Kris ant tavo tako paskutinis lapas –
ar nelemta laimei krist su juo kartu,
ar nelemta balsui atsisaukt iš kapo:
– O dabaros, drauge, o dabaros – tu…
[Daugiau…]
Ir vis dažniau pavasario svajonė
linksmai į širdį pasibeldžia,
sidabro ūkanos, klajodamos po margus klonius,
su vakaro žiogeliais meldžiasi.
[Daugiau…]
Vyturėli, nečiulbėk man visą rytą,
nebegundyk, negraudink jaunos krūtinės –
ir žmogaus nežinomoji laimė
kaip savanų žydrasai šaltinis.
[Daugiau…]
Turėjau lauką pilna aukso kviečių, –
– Tai, sakė žmonės, Dievas jei visus…
Išvirto laukas pilnas aukso kviečių, –
– Tai, sakė žmonės, Dievas jo baisus.
[Daugiau…]
Ir krintančios žvaigždės per mėlyną dangų
ir juodojo sapno baltoji aušrinė
į vieną vainiką ir didį ir brangų
tą žydintį rytą šventai susipynė.
[Daugiau…]
-> Gaudė gražios girios,
giriomis aidėjo,
girių gausmo gandas
pagiriais nuėjo.
[Daugiau…]
|
|
Naujausi komentarai