Baltija

PRIE KRAŠTO žalia, mėlyna toliau,
O keteros baltos, baltos kaip sniegas –
Nesinori vaikščiot, ieškot, vieteliaut –
Paklausysiu jos amžino miego.

Giesmė! Ak taip – didžiųjų vandenų
Gyvos kalbos, gyvos giesmės klausyti miela!
Širmi žirgai, balti žirgai jos šermenų
Kanopom trypia mano sielą.

Ir taip be perstojo, be jokios atvangos
Didieji vandenys vis gieda krantui…
Taip mano ilgesio ir taip sesers bangos
Krantų geltoji smiltis nesupranta.

Tu taip kalbi, tu taip gražiai kalbi,
Ir žodžiuos melo nėr, ir taip galingai…
Tu mano pilkas pasakas stelbi
Savojom pasakom apie vikingus.

Ir aš matau boluojant keteras, karčius
Širmų žirgų ir šviesiaplaukius aisčius…
Ir jų kardų, šveidrių kardų kirčius –
Juodam laive mergaitę – tokią skaisčią!..

O kur jūs plaukiat, ją pagrobę prievarta?!
Ji taip gražiai, taip nusiminus žiūri,
Tarytumei bernelio nesulaukusi prie vartų…
Iš ilgesio ji mirs, ji mirs tenai, už jūrų…

Žinau, žinau likimą jos!.. Be atvangos
Gyvos kalbos, gyvos giesmės klausyti miela!
Kur tu, mano sesuo? O žus žirgai bangos’,
O tie žirgai, balti žirgai man trypia sielą…

Kalbėk ir sek man, Baltija, tą pasaką toliau!
Tu nežinai, kaip ji man širdį, sielą diegia…
Ir nesinori vaikščiot, ieškot, vieteliaut –
Bangos, lūžkit širdy, putokite kaip sniegas!..