Upokšnis

Tėviškės mažas upokšni,
jeigu dar esi kur nors.
Protėvių sielos atspindys.
Tyras ir virpantis.
Žemės veidrodis.
Ar pažinsim save?
Ar pažinsim save?
Kas mes?

Tėviškės kleveli

Stovi čia visą šimtmetį.
Begalinio švelnumo tavo šiurkšti žievė,
lapai tolydžio keičia savo spalvą:
nuo žalsvumo su auksiniais žiedsosčiais
ligi tamsaus kraujo spindėjimo.
[Daugiau…]

Ajerai

Vakaras ateina iš pelkių,
nešdamas aitrų svaiginantį
kvapą, vienišo gandro
kleketavimą.
[Daugiau…]

Trys žemės ženklai

l. ASIŪKLIS

Pasakyk, iš kur tu atėjai,
asiūkli, iš kokio tūkstantmečio
tavo šaknys kvėpuoja po
mano kojom?
Ko geidei iš saulės ir perkūno?
Kokią žinią atnešei perduoti –
kokį perspėjimą – šiam pavasariui?
[Daugiau…]

Atsisveikinimas su piene

Sudie, piene,
daugiau niekada čia negrįši.
Užmigsi betono karste
ir miegosi tūkstantį: metų.
[Daugiau…]

Pasaulio vidury

Po laukiniu rožės krūmu
tokia šviesi diena, tiek skambesio
žolių ir laumžirgių karalystėj,
be jokio debesio dangaus
švytėjimas, be jokio prisiminimo
sustingusi ant delno
valanda, be negirdimo
motinų verksmo
naktis – Laiko
dugne – pasaulio
vidury – po laukiniu
rožės krūmu.

Abejonė

Žole – žuvie – medi – paukšti
kas aš?
Tavo vyresnioji sesuo,
karalius ar budelis,
akmuo ant tavo širdies,
pro šalį nuskriejantis vėjas?..
[Daugiau…]

Vieversio balsas

Jau švinta medžiai
nežemiška žaluma…
[Daugiau…]

Jeigu…

Jeigu mažytė apvali aguonos galva
(rudenėjančiam lauke – sklidina gyvų sėklų)
pasikartoja obuolio ir žemės apvalume
(kokį daigą žemė išleis
šaltoj galaktikoj – vienąsyk
per saulės patekėjimą?)…
[Daugiau…]

Peizažai

1. PEIZAŽAS SU STIRNOM

Ten, kur dangus paliečia
kraujažolių pievą,
geltonam tamsėjančiam saulėlydy
raudonos stirnos geria.
[Daugiau…]