Mūsų žingsniai

Nuo Nemuno iki Atlanto skamba mūsų žingsniai –
tautos, skaudžiam likimui pasmerktos.
Nuo Kauno iki Sibiro ir Kazakstano
benamių vieniši kapai rymos.
[Daugiau…]

Rūpestėlis

Rūpestėli mažas, Rūpestėli menkas,
prie Tavęs suklupti pakeleiviai renkas.
[Daugiau…]

Gimtasis žiburys

Didi šviesa mane į žemę šaukia,
šviesa, kur išvedė pasaulin kūdikio verksme:
gimtų namų mažyčio žiburėlio,
nespėjusio many užgest, liepsna.
[Daugiau…]

Žiemos eilės

Ant žemės krenta balto pūko snaigės,
suminga, kur užkliūva jų sparnai.
Ir ten jau žaidžia ledo žvaigždės
ties mano pirkios langu… Ir tenai:
[Daugiau…]

Ramybė pakalnėj

Nusileisk į pakalnę: ten vidurdienį šlama rugiai,
ir pamiškių lūšnose kirtėjai dalgį kala.
Nusileisk į pakalnę: stebuklingai –
saulė spinduliais nubarstė nežvyruotą jų kelią.
[Daugiau…]

Užsimiršimas

Einu aš: rodos, gatvė Gedimino, pažįstami veidai,
ir niekas žydinčio dangaus kraštelio neužstoja.
O ten antai
baltuoja Katedra – ramybės uostas žemės odisėjoj.
[Daugiau…]

Tėviškė

LAUKAI

Laukai po sniego antklodėm pabalę
vadina grįžt mane…
Kada pabaigsiu tremtinio nedalią
ir jus išvysiu realybėj, ne sapne?
[Daugiau…]

Tave atsimenu

Atsimenu Tave dažnai, o senas Vilniaus mieste,
Tavin svajonėse ir sapnuose grįžtu.
Atsigulu į žemę šiltą, šiltą
ir amžinai miegu, miegu…
[Daugiau…]

Vidurdienio grįžimas

Vidurdienį, kada pavargę saulės spinduliai sukrinta man po kojų
ir vėjas taip nedrąsiai šiurena vystančius lapus,
grįžtu aš mintimis, nors mintys jau pavargę,
grįžtu į prarastus namus.
[Daugiau…]