Vakaras

UŽ VAKARO pravirusių varinių vartų,
Apgobus sunkų purpurą ant išdidžių pečių,
Skaisčioji saulė galvą nuovargio nusverta
Nuneš liepsnojančiu porfiro vieškeliu plačiu

Ir tau, širdie, bus liūdna likusiai už vartų
Su neaprėpiamu žvaigždynų ilgesiu plačiu,
Kai tau sesuo naktis, paguosdama likimą kartų,
Uždės savo švelnias rankas ant sielvarto pečių…

Atslinks šešėliai ir pajuos variniai vartai –
Tu būsi vienišas su savo sielvartu karčiu
Ir tau sesuo naktis kuždės: Man gaila kartais
Tavęs, širdie, ir tavo polėkių tuščių!…