Tu lauki

TU LAUKI, ir laukti nusibosta,
Bet laukdama nelaukti negali…
Akis nuleidi, it beviltį mostą,
Ir verda reibsta ratilai žali…

O gailesys – platesnis ir už žvilgsnį,
Netilpdamas krūtinėj ima smaugt:
Gyvenimo ir taip nešviesią pilksmę
Juodžiausi debesys pradėjo niaukt.

Akimirksniui per šitą naktį juodą,
Nors sunkiasi širdin aitriausi nuodai,
Nusidriekia viltis, it žaibo gijos…

O kuo, o kaip nūnai tave paguodus,
Tave, gležnesnę už laukų leliją!
Tikėk ir lauk – ne tai tikėjime atgijo!