Skundas

ANT KALNO šilas, nei žalia šventovė,
Jaugusi rausvom kolonom į žemes,
Pamynęs žemės laimę nepastovią
Niūniuoja sau lakias ir nuostabias giesmes.

Tenai vaidenosi sapnų tikrovė,
Visatos paslaptys, atskleidusios prasmes,
Bet tau džiaugsmu šykšti dalia užkrovė
Atverti žodžiais laimės trykštančias versmes.

Ir juo giliau žengei į tą šventyklą,
Liepsnojo spalvingiau vitražų stiklas,
Ekstazėje sudėtos rankos tiesės

Į tuos žalius, galingai ošiančius skliautus –
Bet vien tik sverdėjo kolonos tiesios,
Tik ošė gaudė šilo sielvartas kartus…