Poetui

IŠSIŽADĖS tėvai, tauta išspjaus,
Draugai ir mylima apleis – pravirksi vienas,
Ir niekas nesupras, ir niekas neužjaus,
Kai eisi vienišas į klaidžią mėnesieną,

Kančia ir vienuma lydės tave
Ir taip prislėgs nostalgijos bežadis ūpas,
Jog tu prakeiksi dangų, žemę, pats save
Ir sielvarto graudaus neištariančias lūpas.

Bus ir lakių akimirksnių, kurių
Tave atstūmę nepajėgs sapne sapnuoti –
Jie tau atpirks bangų ir sūkurių

Į šiupulius sutrupintą svajonių valtį…
Prabiltum – akmenys tau, rodos, aimanuotų,
Bet tik jauti bežadę vienumą ir šaltį…