Pasikalbėjimas

AŠ NEMANIAU, kad busi lengvabūdė.
Pergreit, pergreit tave išlepino.
Tu patikėk, mano širdyje glūdi
Tavo laukai ir tavo kapinės.

Nesupratai tu andai meilės mano,
Lengvai taip leidais suvedžiojama.
Širdy nešiojausi kaip talismaną,
Įspėt teišdrįsau raudojimu.

Nū garbini tu šlykščiąją šunaują, –
Tave iščiulpusi apleis jinai…
Tik mano tu ir savanorių kraujo
Nepaskaitei ir nepateisinai.

O tie, kur nūn tau kūną glamonėja,
Tave varge apleis tyčiodamies…
Aš verksiu, šiuos lėbavimus kentėjęs,
Ir negalėsiu tau priminti nuodėmes.

Ir nebaru tavęs, tik primenu iš tolo,
Kad tavo kraują geria jie, kai lepina…
Ir tu nesupratai manęs ik šiolei,
Neparinkai laukų, bet kapines…


Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>